Jau vėlus vakaras, jau slenku link lovos – iš anksto saldžiai svajodamas, kaip gera bus ištiesti kojas, atsiversti knygą ir ties dešimtu puslapiu nulūžti. Bet skambina. „Sveikas, tėti, užstrigau kalnuose. Padanga sprogo...“.
Sūnus ryte pasiėmė mašiną ir išvažiavo į tolimiausią salos galą, per akmenuotus ir vingiuotus žvyrkelius, o dabar skambina, kad kažkur-viduryje-niekur nuleido ratą.
„Tai pasikeisk ir parvažiuosi“, – patartumėte.
Bet ne taip paprasta: ta mašina neturi atsarginio rato, tik balionėlį, kurį pripurškus ratas pasitaiso.
– Aha, žinau, jau išbandžiau, – sako sūnus, – bet skylė padangoje tokia didelė, kad balionėlis nepadėjo.
Mano miegai išlakstė.
Net širdį ėmė permušinėti – man prasidėjo tachikardija. Prisiminiau pratimą, kurio mokė medikai, kai tai nutinka.
Paskaitykite, gal ir jums pravers:
reikia atsisėdus ir truputį susilenkus apžioti nykštį ir smarkiai smarkiai pūsti – taip, kad net akys išsprogtų ir braškėtų ausų būgneliai. Kai suskaičiuosite iki penkiolikos,