Aktorius Eimutis Kvoščiauskas: „striptizas“ scenoje – niekis, lyginant su situacijomis, kuomet noris į žemę sulįsti

Aistis Mickevičius ir Eimutis Kvoščiauskas / Vinco Alesiaus nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2018-09-14 17:59
Spalio mėnesį prasidės vieno populiariausių teatro spektaklių „Striptizo ereliai” 10-čio turas per Lietuvą. Aktorius Eimutis Kvoščiauskas jame atlieka pagrindinį vaidmenį. Kitais metais dar ir kine debiutuosiantis vyras neturi prabangos miegoti 8 valandas per parą, tačiau neslepia – džiaugiasi, galėdamas vienu metu atlikti šimtus darbų. Kodėl? Nes paprasčiausiai Eimučiui tai sekasi.

Eimuti, jūsų laukia labai įtemptas sezonas. Spektaklis „Striptizo ereliai“ švenčia dešimtmetį.

Dar vakar pagalvojau, kad laukia darbymetis. Tiesiog dabar mano užrašų knygelėje viskas suplanuota minučių tikslumu. Kol kas viskas klostosi puikiai ir aš pats dėkoju Dievui, jog turiu tiek veiklos. Šį sezoną manęs laukia ir filmavimaisi. Kol kas negaliu išduoti daugiau detalių. Tikiuosi, išliksiu gyvas (nusišypso).

Jei atvirai, kiek valandų per parą darbymečiu miegate?

Na, miegu dar prabangiai. Dažniausiai nuo 1 valandos nakties iki 7 valandos ryto. Šiaip mano diena prasideda šuns pavedžiojimu, kai spėju, nueinu pasportuoti. Šiais metais su „Striptizo ereliais“ planuojame surengti daugiau nei 10 pasirodymų visuose Lietuvos miestuose.

Neatsibosta kiekvienais metais kartotis vaidinant tą patį personažą?

Ne, nes kas kartą yra kitas žiūrovas. Man patinka stebėti kiekvieno reakciją, vieni juokiasi, supranta, kiti kažkaip kitaip į tave žiūri. Kai vaidini tragedijose – taip, tada gali jausti salėje žiūrovų įtemptą kvėpavimą, juk iš tokių dalykų tu nesijuoki. Gal tada tas vaidmuo įgauna kitokią prasmę. Komedijose atsakymas žiūrovui pateikiamas iš karto. Na, o šiuo atveju „Striptizo ereliai“ – tiesiog puikūs. Su publika mes tampame viena komanda. Kai tu žinai, kuriose scenose turėtų nuskambėti žiūrovų juokas ir tam neįvykus susimąstai, ar kažkas ne taip – jauti, kad spektaklis niekada nebūna vienodas. Kai valdai situaciją ir žiūri, kada dar palaukti, susilaikyti nuo kulminacijos, o kada jau laikas viską atiduoti.

Yra, kad vaidinant šį spektaklį jūs būtumėte po jo likęs kažkuo nepatenkintas?

Taip. Yra momentų, kai pričiumpame vieni kitus su kolegomis. Būna variantų, kai tas išliaupsintas spektaklis praeina ne taip gerai, kaip norėjome. Ir žiūrovas apsilankęs jame pirmą kartą sako: „O man nepatiko, nors visi taip išliaupsino.“ Teatras – gyvas organizmas. Meluočiau, sakydamas, jog šis spektaklis visuomet toks pats. Praėjusį pavasarį dėl spektaklio mes net padarėme susirinkimą. Aptarėme aktorių tonacijas, kitus mažus, tačiau reikšmingus dalykus. Ieškojome, ką pakeisti, kad ne tik mums, bet ir žiūrovui būtų įdomu. Žiūrovas juk gali pajusti „nuzulintą“ tonaciją. Taigi, ieškojome, ieškojome ir kažką vėl į jį įnešėme.

Eimutis Kvoščiauskas / DOMINO teatro nuotr.
Eimutis Kvoščiauskas / DOMINO teatro nuotr.

Po tiek metų kažkokie netikėtumai scenoje jus vis dar verčia jaustis nepatogiai?

Žinote, tie netikėtumai – spektaklio gyvastis. Jei kažkas scenoje nutinka ne pagal planą, tuomet improvizuojame ir dažnai viskas geriau susiklosto. Nei trupučio nebijau.

Sakoma, kad aktoriams jokios negandos nebaisios. Jie net ir sunkiausiais momentais lipa ant scenos. O jūs?

Mano kurso dėstytojas kartą rėžė: „Vienintelis negalėjimas lipti ant scenos yra tiktai, kai tu esi girtas arba yra tavo laidotuvės.“ Žinoma, kad ir mano paties gyvenime buvo ne kartas, kada nusižengiau pirmai taisyklei. Ypač tais metai, kai su spektaklio „Striptizo ereliai“ keliavome pirmą kartą. Oho, kaip baigdavosi mūsų gastrolės...Visi buvo tokie faini, atėję dirbti iš skirtingų teatrų. O sugrįžus į Vilniaus senamiestį taip pat pasilinksmindavome.

Eimutis Kvosčiauskas / Algio Kriščiūno nuotr.
Eimutis Kvosčiauskas / Algio Kriščiūno nuotr.

Iš jūsų kalbos jaučiu, kad to nebedarote...

Ne. Po to, kai žinomos pavardės nuskambėjo, o aktoriai neblaivūs vaidino spektakliuose, aš nusprendžiau, kad tai yra blogai ne tik tavo paties kaip profesionalo atžvilgiu, bet ir kolegos. Beje, vėliau man yra tekę susidurti su keletu kolegų. Kokia yra tragedija, kai tu pradedi vaidinti spektaklyje ir prieš akimirką matęs savo kolegą šviesia galva, suvoki, kad ant scenos jis stovi išgėręs. Jis vos apverčia liežuvį, o tau reikia ištempti dar dviejų veiksmų spektaklį. Neįsivaizduojate, kokia nepavydėtina situacija. Tą akimirką norisi žemėje prasmegti kiaurai. Matęs tuos dalykus, aš niekada neperžengiu šios ribos. Džiaugiuosi, kad dabar aplink mane panašių žmonių nėra.

Turite įkvepiančių ritualų, kurie jums padėtų išgyventi aktyvų sezoną?

Dažniausiai kaip ir dauguma aktorių aš susiduriu su balso stygų problemomis. Kai kuriuose spektakliuose net tenka padainuoti. Geriu arbatas, ilsiuosi, yra momentų kai stengiuosi kurį laiką nekalbėti. Na, o paskui – sportas. Keletą metų lankau sporto salę. Ten treniruojuosi prižiūrimas trenerio. Mano organizmas gan stiprus. Ligomis aš neaplimpu

Naujausi straipsniai