Lietuvių tremties istoriją paliečiantis Mariaus Markevičiaus filmas „Tarp pilkų debesų“ iš naujo suvedė žinomus žmones ir jų jaunystės mokyklas. Akordeonistas Martynas Levickis į kiną pakvietė Šiaulių „Juventos“ progimnazijos mokinius. „Būtent ši mokykla padėjo tvirtus pamatus mano, kaip menininko ir, visų pirmiausia, kaip žmogaus, keliui“, – sako jis.
Filmo seanse Šiauliuose dalyvavo ne tik pats Martynas, bet ir filmo režisierius Marius Markevičius, specialiai susitikimui atskridęs iš Los Andželo, kur gyvena ir kuria.
Martynai, ar yra išlikęs ryšys su mokykla, mokytojais?
Taip, prieš įstodamas į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, aštuonias klases baigiau Šiaulių „Juventos“ progimnazijoje, kurios bendruomenė visomis išgalėmis puoselėja kūrybiškumą, organizuoja įvairiausias užklasines veiklas, skatina savanorystę ir tokiu būdu ugdo visavertę, moralinėmis bei dvasinėmis vertybėmis grįstą mokinių pasaulėjautą. Dėl šių priežasčių ir turiu išlikusį tvarų ir man labai svarbų ryšį su „Juventos“ progimnazija bei jos mokytojais. Ir būtent dėl to nusprendžiau į filmą „Tarp pilkų debesų“ pakviesti šios mokyklos mokinius. „Juventa“ padėjo tvirtus pamatus mano, kaip menininko ir, visų pirmiausia, kaip žmogaus keliui.
Kaip pavyko seansas?
Iš tiesų, filmo seansas, rodos, praskriejo akimirksniu – tiek buvome visi į jį įsitraukę. Visą filmą mokiniai žiūrėjo labai įdėmiai, susikaupę ir su dideliu smalsumu. Po seanso įsitikinau, jog kartu su filmo kūrybine komanda dovaną įteikėme tikslingiausiai auditorijai. Neabejoju, jog filmo herojų amžius yra esminis faktorius, darantis filmo fabulą suprantamesnę ir artimesnę šiuolaikiniam jaunajam žiūrovui.
Tikiu, kad „Tarp pilkų debesų“ ne vieną mokinį giliai palietė, nukėlė į tą siaubingą, mūsų protėvių išgyventą laiką ir dar kartą priminė žiaurią istoriją, kurią lietuviai, ypač pastaraisiais metais, tikrai intensyviai stengiasi prikelti, atgaivinti, garsiai apie ją kalbėti ir tokiu būdu neleisti jos užmiršti ateities kartoms. Na, o klausimai po seanso buvo tikrai įdomūs, pavyzdžiui: koks buvo filmo biudžetas, kiek filmas uždirbo, kiek metų jis buvo kuriamas. Ir mane tai be galo sužavėjo, nes supratau, jog šiuolaikiniam jaunimui ir smalsu, ir svarbu žinoti, kokių techninių ir materialių resursų reikalauja reikšmingų ir įdomių projektų kūrimas.
Jūs esate pilietiškas žmogus, savo veikla reprezentuojate Lietuvą užsienyje. Ką žmonės žino apie mūsų istoriją svetur ir ką toks filmas kaip „Tarp pilkų debesų“ gali jiems apie mus, lietuvius, papasakoti?
Apie Lietuvą didžioji dalis užsieniečių vis dar težino nuotrupas, dažnas vis dar mano, kad esame Rusijos dalis. Žinoma, nekalbu apie kultūros žmones, politikus ar verslininkus – jų žinios kur kas platesnės ir tikslesnės. Visada viduje pasidžiaugiu, kai užsieniečiai išreiškia susižavėjimą mūsų kalba, kultūra, istorija, kai stebisi, kad tiek išbandymų patyrusi tokia maža tauta sugebėjo išlaikyti savitumą ir apskritai – išlikti.
Manau, tokie darbai kaip filmas „Tarp pilkų debesų“ per pora valandų gali ne tik papasakoti kitataučiams Lietuvos istorijos skaudulį, vaizdingai supažindinti su tuo, ką buvome susikūrę, kaip gyvenome ir ką praradome, bet ir atskleisti esminius mūsų tautos bruožus, parodyti, kad tos storos šviesios kasos, žydros akys, tas, tikrai pasauly apdainuojamas, lietuvaičių grožis yra nugairinti skausmo ir kančios, ir išlikę tik dėl didelės meilės savo Tėvynei, dėl be galo didelės vidinės jėgos, ryžto ir pasiaukojimo. Manau, tai yra žinutė, kurią galėtų užsienyje nešti filmas „Tarp pilkų debesų“.