A. ir G. Landsbergių sūnus Augustas: „Su nepriklausomybės sąvoka susidūriau penkerių“

Augustas Gabrielius Landsbergis/Akvilės Razauskienės nuotr.
Augustas Gabrielius Landsbergis/Akvilės Razauskienės nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2019-02-16 14:00
AA

Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių sūnus Augustas Gabrielius Landsbergis šiais metais baigia mokyklą. Vasario 16-oji šiam jaunuoliui – šventė, kurios jis niekada nepraleidžia. Kalbamės su Augustu apie tikrąsias vertybes, gyvenimą ir sulaužytą šeimos tradiciją, pasirinkus studijų kryptį.

Augustai, kaip mini Vasario 16-ąją?

Vasario 16-oji nuo vaikystės man buvo šeimos tradicija, tačiau aš ją toliau tęsiu savaip. Jei anksčiau visą laiką leisdavome su artimaisiais, tai dabar dar susitinku ir su draugais, savo bendruomenės nariais. Einu pasiklausyti prosenelio, dalyvauju šventinėje eisenoje. Po to visi keliaujame į netoliese namų esančią kavinę, diskutuojame apie Lietuvą, prisimename istoriją. Manau, labai svarbu šią dieną įprasminti.

Ką tau reiškia žodis Lietuva?

Lietuva kaip žodis nėra niekuo išsiskiriantis, tarsi kokia Prancūzija ar Kinija, tačiau simbolinė reikšmė, kuri slypi už šio pavadinimo, man reiškia be galo daug.

Kada pirmą kartą susidūrei su „nepriklausomybės“ sąvoka?

Pirmą kartą su „nepriklausomybės“ sąvoka susidūriau penkerių. Galbūt šiuo atveju, tai labiau „savarankiškumo“ apraiška, tačiau tuomet tėvai man davė tam tikrą kiekį pinigų, tiksliai jau nepamenu, kiek. Paprašė nueiti į parduotuvę, nupirkti sausų pusryčių. Gavus tuos pinigus, apėmė ne tik laisvės, tam tikros nepriklausomybės, galios jausmas, bet pajaučiau ir atsakomybės svorį. Manau, toks vaikiškas pavyzdys, bet labai taiklus. Nepriklausomybė visuomet siejasi su didžiule atsakomybe. Kiekvienam reikia suvokti, kodėl turime nepriklausomybę, kodėl mums suteikiamas savarankiškumas.

Su šeima kurį laiką gyvenome Belgijoje. Ypač artimą ryšį su Tėvyne supratau turįs po to, kai sugrįžome į Lietuvą, tuo metu buvau 10-ies. Gyvename čia iki šiol.

Grįžus iš užsienio tau, kaip gan jaunam Lietuvos piliečiui, sukilo patriotiški jausmai?

Tikrai taip. Grįžus apėmė itin geras jausmas, kad čia yra tikrieji namai. Čia tėvai, seneliai, proseneliai. Čia aš gimiau, užaugau, su Lietuva susijusi mano praeitis, viltys. Tikiuosi, susijusi bus ir ateitis. Tai bendras, brangus ir labai platus žodis.

Tuo metu, kai Lietuvoje vyko perversmai, buvai dar labai mažas. Ką apie juos galvoji tu ir tavo bendraamžiai?

Mokykloje visą penktadienį vyko renginiai, skirti paminėti ir prisiminti vasario 16-ąją, taip pat vyksta ir kovo 11-osios minėjimai ar sausio 13-osios. Man ir mano draugams rūpi, kas ir kodėl tuo metu vyko mūsų gimtinėje, ir manau, kad amžius čia niekuo dėtas. Juk visiems labai dažnai primenama, kas mes buvome, iš kur mūsų tauta kilusi ir su kiek skirtingų priespaudų yra tekę susidurti Lietuvai. Manau, kad tai yra svarbu.

Ką manai apie emigraciją ir patriotiškumo svarbą?

Mokykloje, rašydamas rašinėlius, pabrėžiu, kad kiekvienas iš mūsų yra vertas būti patriotu. Tačiau manau, kad yra neteisinga, kai žmogus, mylintis savo šalį, yra priverstas ją palikti dėl to, kad sąlygos ir perspektyvos svetur galbūt yra geresnės. Vis dar netikiu, kad atsirastų nors vienas lietuvis, nesvarbu, kurioje šalyje gyvenantis, kuris galėtų teigti, jog Lietuvoje nėra nei vieno gero dalyko. Bet esu įsitikinęs, kad tikrieji patriotai nepalieka savosios gimtinės visam laikui – galbūt išvyksta pasitobulinti, bet grįžta ir kuria.

Augustai, nenumaldomai artėja mokyklos baigimas. Jau esi nusprendęs, ką veiksi, baigęs mokyklą?

Nors mano giminėje beveik visi yra pasirinkę humanitarinius ar socialinius mokslus, aš nutariau sulaužyti tradicijas ir nuo rugsėjo studijuosiu matematiką. Kol kas tiksliai dar nežinau, kur. Laukiu „stojamųjų“ atsakymų.