Gretai viso labo 24-eri: bakalauras kišenėje, pirmasis romanas „Slėpynės“, sėkmingas darbas organizacinės psichologijos srityje, dalijimasis mintimis žurnaluose „Psichologija Tau“ ir „Moters psichologija“, apie keliones – užsienio portaluose, o dar sužadėtuvių žiedas ant piršto. Sakote, neįmanoma? Svajonė? Tikrai taip, tačiau visiškai reali.
Dažnai atrodo, kad tam, jog parašytum knygą, iš pradžių turėtum atitikti tam tikrus standartus: turėtum būti vyresnis, kad turėtum, ką pasakyti; turėtum būti kažko reikšmingo pasiekęs, kad toji knyga turėtų prasmę.
Tačiau 24 metų trakietė Greta Lietuvninkaitė įrodo, kad svarbiausia ne amžius, o žmogaus sąmoningumas: sėkmingai baigusi psichologijos studijas, Greta su širdies draugu Justu gavo vizą ir metams išvyko į Kanadą – pamatyti pasaulio, atitrūkti nuo rutinos ir semtis įkvėpimo knygai. „Knygą rašiau simboliškai – 9 mėnesius. Juokiuosi, kad tai kaip tikras kūdikis“, – Žmonės.lt pasakojo Greta.
Apie knygos rašymą mergina niekada rimtai nemąstė – mokykloje buvo kilusių minčių, tačiau sugebėjus parašyti tik porą puslapių, jos kaipmat išsisklaidė: „Tačiau tai buvo pratybos“, – juokavo G.Lietuvninkaitė.
Noras pažinti svetimą kraštą ir netikėtai pradėta knyga
Net nedalyvavusi diplomų įteikimo šventėje, Greta tik apsigynusi psichologijos baigiamąjį darbą jau po kelių savaičių sėdėjo išsišiepusi lėktuve į Kanadą, su nekantrumu laukdama naujų nuotykių.
„Ten susiruošiau su keliais troškimais – noru pažinti nematytą kraštą, praplėsti po pasaulį išsibarsčiusių draugų ratą ir, svarbiausia, šiek tiek pasiblaškyti, pabūti „be krypties“, atsipūsti po akademinio maratono. Kanada pasirodė esantis tam tobulas kraštas – nesuklydau“, – šypsojosi mergina.
Tobulas kraštas ir rašyti knygą – Greta pasakojo, kad tokia mintis gimė gana netikėtai – rašant baigiamąjį darbą universitete.
„Rašydama bakalauro darbą, kai kaip ir daugelis studentų išgyvenau didžiules kančias, vienu metu, prieš pat pabaigą, tiesiog pagalvojau: jei sugebu kelis mėnesius rašyti apie statistinę duomenų analizę ir prirašau keliasdešimt lapų, tai grožinį romaną parašyti būtų gėlytės, – juokėsi Greta. – Nuo trečio kurso rašiau įvairiems žurnalams psichologinėmis temomis, ir mane vežė psichologija: emocijos, asmenybės augimas – visi šie klausimai man visada buvo aktualūs, tik juos dėliodavau į skirtingus straipsnelius. Ir kai supratau, kad galiu padaryti daugiau nei manau, knyga nebepasirodė toks didelis iššūkis, tiesiog tam atėjo metas. Ir ėmiau rašyti knygą.“
Pasak merginos, aplinkos pasikeitimas, atsiradę nauji iššūkiai – tai buvo tikras įkvėpimas. „Prieš pradedant rašyti, visada turėjau skirtingų idėjų, minčių, galbūt charakterių, įvykių detalių, supratimo, kaip asmenybė auga, bręsta ir stiprėja. Bet aš niekada neturėjau ašies, aplink kurią aš tuos karoliukus suverčiau. O kai jau ruošiausi važiuoti į Kanadą, atėjo jausmas, kad aš kaip tik turiu ašį – žmogus bręsta išėjęs iš savo komforto zonos, kai atsiduria netikėtose situacijose, pakeičia gyvenamąją vietą, netenka darbo, artimųjų – visi tokie sunkūs išbandymai brandina žmogų.
Prieš kelionę supratau, kad man tai bus didelis išbandymas, buvo daug nerimo ir įvairių emocijų. Į šią kelionę žiūrėjau kaip į galimybę, alternatyvą, progą pačiai suaugti. Ir paraleliai sukosi mintys apie kažkokį kūrinį, prasmingą istoriją. Kai išvažiavau, jau žinojau, kad ten prasidės istorijos rašymas“, – mintimis dalijosi Greta.
Rašymas kalnuose
Greta pasakojo, kad knygos rašymą įsivaizdavo kiek kitaip: manė, kad tai bus nuolatinis malonumas, žodžiai laisvai liesis vienas po kito. Tačiau būdavo akimirkų, kai reikdavo tiesiog prisiversti parašyti pastraipą ar pabaigti skyrių.
„Rašymo procesas buvo visai kitoks, nei aš galvojau. Maniau, kad bus daug neribotos kūrybos, kaifo, skraidymo padebesiais. Visą laiką to nebuvo – kūryba užklumpa tam tikrais momentais, aplanko kažkoks stiprus vidinis jausmas. O daug kartų knygos rašymas būdavo vos ne disciplinuotas darbas, kai prisėdusi žinodavau, ką noriu pasakyti, bet ne visada turėdavau minčių. Tai privalėdavau susiimti, prisiversti pabaigti vieną kitą skyrių. Tokiais atvejais galvojau apie vieną citatą: „Tu gali pataisyti blogą skyrių, bet negali pataisyti neesančio skyriaus.“ Vadinasi, geriau parašyti, o po to koreguoti.
Tad būdavo ištisų mėnesių, kai nerašydavau. Pavyzdžiui, žiemą tiesiog tingėjau ir nerašiau, atidėdavau į šalį. Bet atėję pokyčiai ar naujos mintys vėl mane prikeldavo ir skatindavo kurti“, – kalbėjo mergina.
Visgi kai įsitaisydavo kalno papėdėje, kai būdavo apsupta kvapą gniaužiančių vaizdų, įkvėpimas kaipmat ateidavo: „Aš rašiau ir namie, ir gamtoje: kalnuose, prie upės, ant uolų ar gulėdama parkuose. Tai tuomet rašymas būdavo labai romantiškas.“
Knygą rašė pirmiausiai sau
G.Lietuvninkaitė juokavo, kad visgi būtų buvę protinga prieš rašant knygą pagalvoti, kam ji bus skirta, tačiau iš pradžių knygą rašė sau ir nė negalvojo apie leidybą: „Aš net nežinojau, ar išleisiu tą knygą. Tiesiog ją rašiau, nes jaučiau, kad turiu ką pasakyti. O kai parašiau, pagalvojau: kodėl nepabandžius jos parodyti redakcijai.“
O ir patį rašymo procesą Greta vadina savotiška terapija: „Kai jaučiuosi galbūt ne visai pilna – nežinau, kaip tai apibūdinti tiksliau – tuomet atsiranda labai didelis noras kūrybai. Psichologai šitą momentą vadina kompensaciją už kažkokį diskomfortą, nemalonią patirtį. Galbūt ir aš kūrybiniame procese užpildau tuos nemalonius dalykus ir juos išventiliuoju. Nes rašymas yra galiausiai terapija. Dabar jaučiuosi visiškai pilna. Ir atrodo, kad šiam laikui pasakiau viską, ką norėjau.“
Dažnai rašytojai, rašydami knygas, remiasi sava patirtimi, savomis istorijomis ir savo išgyvenimus sudeda į kūrinį. Ar knygoje galima rasti Gretos gyvenimo epizodų? „Turbūt niekas manim nepatikės, jei sakysiu, kad tai ne mano istorijos, nes draugai jau sakė, kad viršelyje yra mano šešėlis. Bet ten, deja, ne aš, – šypsosi Greta. – Skaitytojas turbūt niekad ir nesupras, ką aš supyniau iš savo patirties, o kas – ne mano.
Romane yra daug mano patirties aprašant kalnus, gamtovaizdį, nes tais kalnų takais pati ėjau, vaikščiojau į įvairius žygius. Aprašomos vietos yra absoliučiai tos pačios, tik kitais pavadinimais. Visa tai, kas susiję su geografine puse, yra tikra. O kalbant apie charakterius, jie atėjo iš mano galvos, aš juos sukūriau, į juos sudėjau savo sutiktų žmonių charakterio savybes, viską sudėjau taip, kad man būtų įdomu matyti, kaip toji istorija dėliojasi.“
Greta sako, kad knygos rašymas yra kaip gyvenimas – niekada nežinai, kur nuves. „Man atrodo, kad knygos rašymo procesą galima prilyginti gyvenimui: turi nusimatęs viziją, tikslą, ką nori pasiekti knygos gale, koks turėtų būti „moralas“, bet pati knyga, kaip ir ėjimas per gyvenimą, pradeda dėliotis savu ritmu. Aš turėjau knygos viziją ir ji iš esmės išliko, bet kaip ji buvo apipinta, kokiais įvykiais, sprendimais, kelionėmis, žmonėmis, šokiruojančiais įvykiais – apie tai net įsivaizduoti negalėjau. Kai kurios mintys gimė tik tada, kai jau buvau atidavusi knygą į leidyklą“, – Žmonės.lt kalbėjo knygos „Slėpynės“ autorė.
Kupina emocijų
Tai koks jausmas rankose laikyti savo knygą? „Iš tikrųjų keistas jausmas, aš dar to nesuvokiu. Dar reikės laiko, kad suprasčiau, kad viskas yra tikra – ne tik mano rankose, vos ne tik sau išspausdinta, bet ji atsiras knygynuose ir bus pasiekiama visiems kitiems žmonėms, kurių aš net nepažįstu. Tai labiausiai jaudina.
Ir tas jausmas nėra tik dabar. Jis buvo visą laiką: kai rašiau knygą, ėjau į leidyklą, kai bandžiau parodyti, kad ta knyga turi vertę, kai galvojau, kas ją skaitys. Tas išspausdinimas yra tiesiog vyšnia ant torto, visas knygos rašymo ir leidimo procesas man buvo labai malonus. Visos emocijos užplūdo vienu metu: prasminga, įdomu, smalsu, baisu. Jautiesi toks gyvas!“
Pirma knyga – pirmas blynas. Ar nebijo, kad jis gali kam nors pasirodyti prisvilęs? „Kai aš neturiu lūkesčių, kai visi jau yra išpildyti, tai nebijau, jei ir gausiu kritikos – tai bus man kaip idėjos kitiems žingsniams. Tačiau knygos jau nepakeisi, tokia, kokia yra, ji liks visą laiką. Lauksiu komentarų, man ne baisu, o smalsu, aš iš tikrųjų nežinau, kaip ją priims.“
Visgi apie kitas knygas Greta sako kol kas negalvojanti – reikia atsipūsti, tačiau naujų minčių vis kyla: „Manęs to paties klausė kolegės iš leidyklos bei draugai, bet sakiau: „Duokit man atsikvėpti.“ Manau, kad tie karoliukai nuolat byra, man vis gimsta naujos idėjos, nauji pamąstymai, fragmentai. Tačiau kol neturiu ašies, nuo kurios atsispiria visas rašymo procesas, tol jokių planų neturiu.
Nežinau, kaip ta ašis ateina. Psichologai sako, kad kūrybos procesas yra tas momentas, kai sujungi labai skirtingus kognityvinius elementus. Ir tame keistame junginyje atrandi unikalų momentą, kurį gali traktuoti kaip kūrybinį atradimą. Voila! Ir atsiranda ašis. O rašant knygą „Slėpynės“ ašis atsirado tuo metu, kai buvau pasiruošusi, spėju. Tačiau tai nestabdo nuolat galvoti, kurti, dėlioti kažkokių charakterių, linijų, prasmingų momentų, kuriuos vėliau galbūt supinsiu su knyga“, – kalbėjo Greta.
Į knygą sudėjo visas savo aistras
Gretos manymu, kad knyga būtų gera, ji turi turėti prasmingą istoriją, ir tikrai nesvarbu, kokio amžiaus yra pats rašytojas. „Man atrodo, kad prasminga istorija yra ta, kuri yra ne per daug pedagogiška, bet kažkuo pamokanti ir motyvuojanti. Mano knygoje istorija yra tuo prasminga, kad susidūręs su dideliais sunkumais žmogus gali labai suaugti kaip asmenybė, gali išmokti daug teigiamų dalykų, kas yra visiškai paradoksas.“
Mergina sako dabar turinti viską – šiuo metu jai nieko netrūksta, ji jau išpildė didžiausias savo svajones.
„Iki šios dienos galiu pasakyti, kad knyga suteikė man pilnatvės jausmą. Visa kita lieka maži akmenukai, kuriais gali papildyti savo gyvenimą, bet aš pasakiau, ką norėjau pasakyti, parodžiau, ką noriu parodyti – visa tai bus ne tik mano kompiuteryje, bet ir knygyne. Tai man labai prasminga niša, kur aš panaudoju tai, ką žinau – psichologiją, tai kuo aš gyvenu – keliones, ir tai, ką aš mėgstu – žmones. Visa tai supini ir tampa tobula“, – džiaugėsi Greta Lietuvninkaitė.
