Optimizmu trykštanti aktorė Inga Norkutė kaip visada atvira ir nuoširdi: šiuo metu jaučiasi puikiai, džiaugiasi, kad turi mėgstamą darbą, yra reikalinga gerbėjams. O paklausta apie praėjusias skyrybas sako, kad jos buvo viena didžiausių gyvenimo pamokų.
1. Vasara eina į pabaigą. Jums tai – darbymetis ar poilsio metas? Ką šiuo metu veikiate?
Buvo poilsio metas, o šiuo metu yra šiokių tokių darbinių reikalų, jau daugės veiklos, bet buvo laiko ir poilsiui, tad negaliu skųstis (šypsosi).
2. Ilgą laikėte kūrėte Medos personažą seriale „Moterys meluoja geriau“. Ar žmonės jus vis dar tapatina su ja? O koks jūsų sukurtas personažas pačiai mieliausias?
Kiekvieną aktorių, kuriam pavyksta sukurti ryškesnį personažą, žmonės pradeda tapatinti su jo įkūnijamu veikėju. Aišku, kad mane dar ir dabar lygina su Meda. Ilgainiui žmonės net stebisi, sako, kad esu visai ne tokia kaip Meda. Tačiau taip tikriausiai yra, nes kai kurie tiesiog nematė manęs vaidinančios teatre, atliekančios kitų, pavyzdžiui, draminių, vaidmenų.
Tikriausiai negalėčiau atsakyti, kuris personažas mieliausias. Visgi aš galbūt išskirčiau ne personažus, o režisierius, su kuriais malonu dirbti. Visada gera darbuotis su A. Giniočiu, P. Ignatavičiumi, S. Račkiu ir kt. Iš tikrųjų man labai patinka ši profesija, darbas, kuris dar padeda ir išreikšti save.
3. Jūs dažniausiai vaidinate komedijose. Ar reikia labai daug pastangų, kad vaidintumėte linksmus personažus, kai norisi verkti?
Bandau įsijausti, viską perteikti kuo natūraliau, naiviau – tai padeda. Tačiau būna, kad net geriausiems aktoriams kartais neišeina. Pasitaiko, kad gali stengtis, tačiau rezultato nėra.
4. Ką galėtumėte patarti, kokiomis pamokomis pasidalyti su aktoriaus karjerą pradedančiais kolegomis?
Galiu pasakyti, kad nereikėtų laikytis vien Vilniaus. Jaunimas mano, kad tik sostinėje gali atsiverti visi keliai, tačiau taip nėra. Yra tikrai puikių teatrų ir Klaipėdoje, ir Panevėžyje, ir kituose miestuose. Gerą aktorių gali pastebėti ir mažame mieste. Man teko puikių vaidmenų ir labai didžiuojuosi, kad esu Šiaulių teatro aktorė. Vilniuje galbūt aš būčiau niekas. Be to, manau, kad dar daug įtakos turi likimas – tiesiog kartais pasiseka įšokti į tinkamą traukinį...
Visgi aktorius turi mokėti save pateikti, kad būtų įdomus, nebijoti mažesnių miestų teatrų ir suvokti, ko nori. Ar baigęs Akademiją nori vaikščioti rožiniais akiniais ir įsivaizduoti save žvaigžde, ar dirbti. Kad kažką turėtum, reikia atiduoti daug jėgų. Mums pirmame kurse sakė, kad aktoriaus darbas nesuteiks finansinės gerovės, neturėsime nieko: nei buto, nei automobilio, todėl klausė, kam mums ta profesija. O po kiek laiko, sėdėdama savo automobilyje, važiuodama pro Akademiją, prisiminiau tą pasakymą. Tikrai, jei nori, viską turėsi, reikia tik siekti, nelaukti.
5. Žymūs žmonės apie save prisiklauso visko. Ar daug tokių gandų esate girdėjusi?
Neskaitau naujienų ir komentarų apie save, nes tam paprasčiausiai man gaila laiko. Aš tiesiog dirbu ir atiduodu visą savo dūšią. Tiesą sakant, ką apie mane kalba, man neįdomu ir nesvarbu. Jei nepatinku, tegul nežiūri serialų, neina į spektaklius, neskaito naujienų. Galiu pasakyti, kad apkalbos man prilygsta nuodėmei.
Be to, man visai nesmalsu, ką rašo komentaruose, – aš ne maža mergaitė, kad tuo domėčiausi. Man užtenka to, kad kur nors gatvėje, parduotuvėje, koncerte sutinku žmonių, kurie sako, kad mane labai myli. Viskas – man to užtenka. O skaityti, kad kažkam nepatiko nosis ar akys, yra beprasmiška. Vertinu tik autoritetingų žmonių –režisierių, kritikų – nuomonę. Tikrai man gaila tam laiko, geriau einu pavedžioti šunį.
6. Inga, esate miesto ar gamtos žmogus?
Nesu kraštutinumų žmogus. Man patinka ir ten, ir ten – visur prisitaikau. Neseniai buvau pas tėtį Klaipėdoje, karpiau medelius, net manikiūro nebuvo gaila (juokiasi). O grįžusi į miestą pamačiau tuos nagelius ir supratau, kad reikia skubėti susitvarkyti. Tačiau aš lengvai prisitaikau.
7. Esate kilusi iš Klaipėdos. Ar šis miestas jums pats mieliausias?
Aš taip nevertinčiau. Man svarbu tai, kad esu iš Lietuvos, tad juokauju, kad Lietuva yra mano mėgstamiausias miestas. Neišskiriu nei Klaipėdos, nei Šiaulių, Vilniaus ar Kauno. O Klaipėda artimesnė tik dėl to, kad ten gyvena mano šeima, artimieji.
8. Greitas šiuolaikinis gyvenimo tempas jums – priimtinas ar prie jo sunku prisitaikyti?
Žinokite, aš esu pripratusi prie greito gyvenimo tempo, važinėti dirbti iš vieno miesto į kitą. Bet tai nėra kančia ar kažkas nemalonaus. Džiaugiuosi, kad kviečia, kad esu reikalinga. Važiuoju su šypsena ir galvoju, kaip gerai, kad manęs reikia, kad galiu būti naudinga.
9. Save dažniau pagiriate ar papeikiate? Už ką?
Labai įvairiai. Jei būna, kad kažko neįvykdau, aišku, papeikiu, pabaru save. Tačiau reikia būti reikliai sau, būtina pasirūpinti savimi, kad neapsileistum. Visgi esu labiau save mylinti. Kitų nuomonė, kaip reikia atrodyti, elgtis, man nėra labai svarbi. Aišku, yra ribos. Bet kiekvienam reikia pradėti nuo savęs, nekritikuoti kitų. Aš irgi stengiuosi priimti žmogų tokį, koks jis yra. Gerbiu kiekvieno pasirinkimą, kaip jis nori atrodyti, kur gyventi, su kuo bendrauti.
10. Ragavote ir šilto, ir šalto. Ar daug vertingų gyvenimo pamokų išmokote?
Turbūt viena didžiausių mano dramų buvo skyrybos. Iš jų išmokau didelę pamoką, kaip nereikia žaisti likimu, šeima, gyventi iš pareigos. Bet tai galioja visur: reikia mokėti pasirinkti savo profesiją, draugus ir pan. Tačiau toks pajautimas ateina su laiku. Svarbu savo gyvenime nebijoti kažko keisti. Jei jauti, kad pokyčiai būtini, turi rizikuoti. Aišku, po skyrybų iš pradžių buvo sunku, bet jei pradedi abejoti, reikia nebijoti žengti naują žingsnį. Gyvename tik kartą.
Dabar aš skraidau ant sparnų. Manau, kad laiku padariau sprendimą. Be to, pasimokiau per ilgai nedelsti. Mums abiem reikėjo anksčiau priimti sprendimą. Aš džiaugiuosi dėl jo, nes dabartinė buvusio vyro antra pusė laukiasi. Ir tai, kad jis greitai susirado artimą žmogų tik sustiprino jausmą, jog taip ir turėjo įvykti, man palengvėjo, kad pasielgėme teisingai. Jam linkiu tik sėkmės ir laimės. O pati turiu daug gerbėjų, renkuosi. Tikrai net negalvojau, kad esu tokia geidžiama (juokiasi).
11. Ko jums gyvenime reikia, kad jaustumėtės laiminga?
Tikriausiai pojūčio, kad esu reikalinga darbe, gerbėjams. Esu laiminga, kai man sako, jog esu jaunatviška, daug laimės suteikia šuo. Kai pamąstau, tai suprantu, kad esu laiminga. Juk Lietuvoje nėra karo, o aplinkui daug patikimų žmonių, su kuriais galėčiau daug ką nuveikti. Jei koks nors žmogus šalia manęs jaus, kad aš jį darau nelaimingą, tegul pasako tai – tada atsiprašysiu ir padarysiu, kad jaustųsi laimingas.
12. Kas jums padeda atsipalaiduoti?
Mane ramina namai, savos erdvės sienos. Guliu, miegu, skaniai valgau, žiūriu filmus, einu pasivaikščioti su šunimi. Geru oru mėgstu su draugais nuvažiuoti prie vandens. Laisvos dienos ir valandos taip greitai bėga, kad staiga pastebi, jog jau reikia ruoštis darbams. Bet jei geras darbas, sugebi pailsėti. Aš net išmokau užsnūsti stovėdama (juokiasi).
Trumpa dosjė
Gimimo data. 1972 05 03.
Horoskopo ženklas. Jautis.
Gimtasis miestas. Klaipėda.
Šiuo metu skaitoma knyga. Ant mano naktinio staliuko guli daug pjesių.
Geriausias filmas. Mėgstu klasiką, tokias juostas kaip „Moters kvapas“, „Lietaus žmogus“. Be to, labai patinka siaubo filmai.
Gražiausios gėlės. Hortenzijos.
Didžiausia gyvenimo avantiūra. Apgauti vyrą.
Erzinanti žmogaus savybė. Narciziškumas.
Drabužis. Kombinezonas.
Prietaras. Kai išeini ir ką nors pamiršti, reikia pažiūrėti į veidrodį ir suskaičiuoti iki dešimties.
Gyvūnas. Šuo.
Skaniausias patiekalas. Cepelinai.
Didžiausia gėda. Kai vaikystėje pavogiau irisų ir paskui mane pagavo. O dabar beveik nieko nesigėdiju.
Ryto ritualas. Pavedžioti šunį.
Mėgstamiausias metų laikas. Visi.
Vieta, kurioje geriausiai atsipalaiduojate. Namai.
Autoritetas. Mano draugai, kolegos, kuriais pasitikiu.